5d klasės literatūros pamokos dėmesio centre – vaikų šiurpės: istorijos, kurių klausant šiurpsta oda! Lietuvių tautosakoje netrūksta paslaptingų, magiškų, šiurpuliukus keliančių istorijų! Kai aplink tiek daug Helovino šurmulio, norisi prisiminti ir savąją kultūrą.

Vaikai sužinojo, jog šiurpios istorijos – tai savitas šiuolaikinis vaikų pasakojamosios tautosakos žanras, kuriame net patys paprasčiausi daiktai gali tapti paslaptingi, o netikėtas garsas ar šešėlis – šiurpios istorijos pradžia.

Penktokai aiškinosi, kodėl vaikai taip mėgsta vieni kitus gąsdinti ir kaip šiurpės padeda ne tik patirti baimę, bet ir ją prisijaukinti arba net pasijuokti iš savo išgąsčio. O tada patys tapo istorijų kūrėjais! Burtų keliu išsitraukę pasakojimo kriterijus, grupėse kūrė savas šiurpes. Svarbiausia sąlyga – šiurpuliukai per nugarą turi bėgioti be kraujo ir mirties pėdsakų! Pasirodo, įbauginti galima pasitelkus vien vaizduotę! Penktokų kurtose šiurpėse vaikai per Vėlines išsigąsta vaiduoklio, bet vėliau su juo susidraugauja, nes jis mielas ir pūkuotas. Baiminasi keistai atrodančio, mieguisto ir sergančio katino iš apleisto namo, bet vėliau išverda sriubos ir jį pamaitina. Gailisi vienišos dėl vyro netekties kapinėse verkiančios raganos…

Nurimus lengviems baimės šiurpuliukams, penktokai trumpam virto burtininkais ir kūrė stebuklingą eliksyrą, galintį išspręsti vieną žmonijos problemą. Ir štai čia atsiskleidė ne tik penktokų fantazija, bet ir jų širdžių gerumas. Vieni kūrė eliksyrą, galintį sustabdyti visus karus, kiti – išgydyti visus sergančius vaikus…

Ir kas galėjo pagalvoti, kad pamoka, prasidėjusi šiurpiomis istorijomis, baigsis tokiomis šviesiomis mintimis?

Lietuvių k. ir literatūros mokytoja N. Bogužienė