Rudeniškai gražią spalio popietę Kalnėnų mokyklos Senovės mylėtojų – kraštotyros būrelis (toliau – SMB) atliko pirmą kraštotyrinę ekspediciją į Mažeikių senamiestį. SMB moto – viską, ką pamatai, sužinai – ant pečių nenešioji, ateity istorijos pamokose, gyvenime panaudoji. Būrelio ir ekspedicijos tikslas  – geriau pažinti gimtą kraštą ir miestą, tirti aplinką, istorinius objektus, gilinti istorijos žinias ir jomis dalintis su mokyklos bendruomene. Tad šį kartą nukeliavę į Birutės ir Mindaugo gatvių sankirtą, senamiesčio parke sustojome ties paminklu-Kryžiumi, kuris, sprendžiant iš įrašų, čia stovi bemaž jau 100 metų. Nykstantis įrašas ant kryžiais byloja – „Šv. Pranciškaus Asyžiečio 700 metų – toliau sunkiai įskaitoma – išėjimui (?) prisiminti  1226 –1926“. Ekspedicijoje dalyvavę būrelio nariai – Austėja, Neilas, Aistis, Dominykas, Viktorija, Dovydas ir kt. teigia, jog anksčiau niekada nebuvo susimastę apie tai, jog mūsų miesto senamiestyje galima aptikti  įdomių istorijos objektų, juos tirti. „Ir dabar jau pradedu matyti, stebėti ir kitus statinius“, – sako Aistis Zdramavičius  (8a), Austėja Drungilaitė (8b) stebisi – „kiek kartų esu pro tą kryžių praėjusi, bet nei įrašo, nei paties kryžiaus nepastebėjusi…“. Ėmę naršyti internete ir visuose įmanomuose istorijos šaltiniuose sužinojome štai ką. Tarpukariu pastatytas kryžius Kankinių gatvėje, anuomet taip vadinosi Mindaugo gatvė,  buvo vadinamas Kankinių kryžiumi, mat šioje vietoje dar XIX a.–XX a. pr. carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, bolševikų valdžiai nepaklususius, neįtikusius asmenis nuteisdavo mirčiai, čia buvo ir amžinoji jų poilsio vieta. Taip pat miškelyje buvo laidojami ir Lietuvos kariai savanoriai.  Atkūrus Lietuvos valstybę, Mažeikių krašto šviesuolis Jonas Motuzas (1864–1929) ėmėsi iniciatyvos įamžinti šią vietą, taip ir atsirado šis betoninis kryžius. Pasakojama, kad prie kryžiaus statymo vietos augusi pušis, šalia kurios buvo įvykdomas mirties nuosprendis pasmerktiesiems. Statant kryžių pušis buvo įbetonuota į kryžių. Sovietmečiu buvo norima kryžių nuversti, bet laimingo atsitiktinumo dėka kryžius stovi iki šiol, primindamas skausmingus ir didingus Lietuvos istorijos epizodus. O tu, kurs skaitai, jei eisi pro šią vietą Vėlinių dieną, nepraeik pro šalį, sukalbėk maldelę, o jei gali – gal uždek ir žvakelę… Laukite tęsinio.

SMB, istorijos mokytoja, būrelio vadovė Rasa Selickaitė.