Jau po poros dienų su savo artimiausiais sėsime prie šventinio stalo, apkrauto gėrybėmis. Ir pakaks tik vieno degtuko, kad rankos sušiltų, akys nušvistų, o širdyje apsigyventų džiaugsmas ir ramybė.

Bet kodėl mes kalbame apie degtukus? Viena žymiausių ir jautriausių Hanso Kristiano Anderseno pasakų „Mergaitė su degtukais“ įkvėpė bendrystei: artėjant atostogoms 6a klasės mokiniai į svečius pasikvietė savo pirmąją mokytoją Zitą Savickienę kartu su antrokais.

Per bendrą kalėdinę literatūros pamoką mokiniai skaitė vienos mažos mergaitės istoriją, kuri jau ne vieną šimtmetį šildo skaitytojų širdis. Skaitydami ir aptardami kūrinį vaikai mokėsi atjausti ir suprasti vieni kitus, įvertinti tai, ką turi, ir pastebėti, kiek daug gali duoti kitiems – kartais net paprastu žodžiu ar šypsena.

Skaitymą jaukiai papildė ir pasakos ekranizacija, suteikusi mokiniams naujų minčių bei idėjų kūrybinei užduočiai atlikti. Vaikams teko pamąstyti, kokia gi galėtų būti laiminga šios pasakos pabaiga ir kokios iliustracijos ją papildytų.

Pamokos pabaigoje vaikai suprato, jog degtukas čia – ne ugnis, o viltis. Tokia, kuri net ir užgesusi palieka šviesos pėdsaką žmogaus širdyje, primindama apie gerumą, atjautą ir kalėdinį stebuklą, slypintį kiekviename iš mūsų.