Vaikų kelionių įspūdžiai

[onelogo_comenius_third last=false] [/one_third]
Comenius yra Mokymosi visą gyvenimą programos dalis, o šią programą Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
smpf-logo

 

 

Kelionė į Turkiją su „Comenius“ projektu

Su Comenius projekto dalyviais Turkijoje lankėmės balandžio 15 – 20 dienomis.


Pradėsiu nuo balandžio 15-osios, kai trys mano draugai, keturi mokyklos mokytojai ir aš važiavome autobusu į Vilniaus oro uostą. Tuomet buvo naktis, todėl jaučiausi labai pavargusi ir norėjau miego, tačiau užmigti negalėjau, nes buvau labai susijaudinus. Pagaliau po ilgos kelionės atvykome į oro uostą ir po dviejų valandų išskridome į Turkiją. Kai atvykome, oras buvo labai lietingas, bet mano nuotaika buvo fantastiška. Iš oro uosto autobusu vykome į kitą Turkijos miestą Kumlucą. Važiavome ilgai, todėl aš nutariau nusnausti, kol pasieksime savo tikslą.


Pirmiausiai atvykome į viešbutį, kur turėjo gyventi mūsų mokytojai. Prie viešbučio mus pasitiko vaikai iš Turkijos. Jie buvo labai malonūs ir draugiški, todėl pirmu įspūdžiu buvau labai sužavėta. Kai pamačiau mergaitę, kuri turėjo mane pasiimti, buvau šiek tiek sunerimusi, tačiau man atrodė, kad mes esam pažįstamos labai ilgą laiką. Mergaitė buvo labai nuoširdi ir draugiška, todėl iš karto žinojau, kad mes su ja turėsime labai daug bendro. Jos vardas Hatidže, mama Aiše, o tėtis Hiuseynas. Šie visi vardai man atrodė labai keisti. Šeima, kurioje gyvenau, yra musulmonai. Šios religijos mergaitės arba moterys turi dėvėti šalikus ant galvos, ilgus sijonus arba plačias ilgas kelnes. Jie turi melstis penkis kartus per dieną, nes to reikalauja islamo religija. Ši religija labai skiriasi nuo mūsų tikėjimo.


Pirmąją dieną svetimoje šalyje buvo šiek tiek sunku, tačiau pamažu aš pripratau prie naujų vietovių, kraštovaizdžių ir šeimos. Naujoji šeima pačią pirmą dieną nusivežė mane prie Viduržemio jūros. Aš dar niekada nebuvau buvusi prie jos. Tai buvo pati didžiausia ir gražiausia iš mano matytų jūrų. Vėliau šeima nusivežė mane pristatyti savo seneliams, tetoms ir dėdėms. Jaučiausi šiek tiek drovi, nes tąkart buvo pirmas kartas, kai susitikau su svetimos šalies žmonėmis, ir jų buvo labai daug. Vakare, kai grįžome namo, iš karto atsiguliau į lovą, nes buvau pavargusi ir norėjau labai gerai išsimiegoti.


Kitą dieną mes turėjome pristatyti savo šalį, o per kitas kelias dienas – vaikus iš skirtingų šalių. Taip pat mus vežiojo po labiausiai Turkijoje lankomas vietas.


Paskutinė diena buvo labai liūdna. Aš nenorėjau grįžti namo į Lietuvą, nes buvau labai laiminga su savo naująja šeima, džiaugiausi, kad radau be galo daug nuoširdžių draugų Turkijoje. Man patiko turkiškas maistas. Žinoma, kartais jis buvo ne labai skanus, bet kartais skanesnis net už tradicinius mūsų cepelinus. Mane sudomino ir Turkijos architektūra bei religija.


Kai mes susitikome tame pačiame viešbutyje ir turėjome atsisveikinti su savo draugais, mano akyse susikaupė ašarų lašeliai. Aš mylėjau savo naująją šeimą, nepaisant to, jog praleidau vos kelias dienas su jais. Tai buvo sunkiausia akimirka šioje kelionėje.


Šios nuostabiai praleistos dienos buvo vienos geriausių mano gyvenime. Aš pamačiau ir patyriau daug įvairių dalykų, kurių niekados nepamiršiu.


Agnė Vindašiūtė
Kelionė į Italiją

Atrodo, nuo šios nuostabios ir įsimintinos kelionės prabėgo tiek daug laiko, tačiau aš vis dar viską kuo puikiausiai atsimenu. Nuo pat pirmo susitikimo su naujaisiais draugais iki paskutinio apsikabinimo su jais. Laikas, praleistas Italijoje su visais tais žmonėmis, buvo tiesiog neapsakomas.


Viskas prasidėjo, kai mažu mokykliniu autobusėliu mes pajudėjome Vilniaus oro uosto link. Nuvykę ten, su jauduliu ir keistoka šypsena veide laukėme lėktuvo. Kai mūsų lėktuvas nusileido Milano oro uoste, buvome jau išvargę, tačiau šypsena niekur nedingo iš mūsų veidų. Tai buvo tik visko pradžia…


Atvykus į viešbutį, kuriame susitikome naujuosius draugus, širdį suspaudė jaudulys ir nežinia, tačiau visa tai labai greitai išgaravo pamačius nuoširdžius visų veidus.


Šeima, kurioje gyvenau tas penkias dienas, buvo labai maloni. Visada pasiteiraudavo, kaip jaučiuosi, nusišypsodavo ir buvo labai paslaugūs. Supratau, kad italai yra labai malonūs ir šilti žmonės. Vieno dalyko niekada neužmiršiu – tai itališko maisto bei šeimos tradicijų: per vakarienę visada prie stalo susirenka visa šeima, kalbasi apie tai, kaip praėjo diena, juokauja. Tai vienas iš šilčiausių atsiminimų iš šios kelionės.


Dar vienas nuostabus atsiminimas – šio „Comenius“ projekto dalyviai, atvykę iš įvairių šalių: Lenkijos, Rumunijos, Turkijos ir Lietuvos. Jau po pirmo susitikimo visi susibičiuliavome. Per tas penkias dieneles jie buvo mano šeima. Dalijomės juoku, geromis emocijomis, įvairiausiais nuotykiais. Tačiau liūdna tai, kad kai kurių žmonių gyvenime nebesusitiksi.


Taip pat šio projekto metu mes lankėmės „Itsos Albe Steiner“ mokykloje. Joje mes turėjome profesionalias filmavimo bei filmukų montavimo, garso įrašymo, fotografavimo pamokas. Pamokos buvo labai įdomios ir naudingos, jos buvo vedamos anglų kalba. Paskaitas mums skaitė tos mokyklos dėstytojai, savo srities specialistai. Klasėse buvo pilna įvairios technikos, dekoracijų, kamerų – visa tai labai traukė akį. Įžengusi į filmų montavimo klasę, labai nustebau pamačiusi, jog visi kompiuteriai – „Apple“.


Be pamokų mes dar turėjome keletą ekskursijų po Milano miestą ir užmiestį. Prisiminus matytus gražiausius pastatus, prašmatniausias gatveles, aikštes, nuostabią gamtą, nuo gerų emocijų mano kūnu nubėga šiurpuliukai. Didžiausią įspūdį paliko Duomo bažnyčia. Mane nustebino joje esantys meno dirbiniai bei paties pastato didybė. Ši bažnyčia buvo statoma net 500 metų!


Ši kelionė buvo vienas iš įsimintiniausių įvykių mano gyvenime. Dalykai, kurių ten išmokau, ir įgyta patirtis bus naudingi visam gyvenimui. Patirti įspūdžiai niekada neišsitrins iš mano atminties. O prisiminusi žmones, kuriuos ten sutikau, visada nusišypsosiu…


Juratė Vertelytė

Kelionė į Milaną su Comenius projektu – patirtis, kurios niekada nepamiršiu…


Sveiki, pasakojimą noriu pradėti padėka savo anglų kalbos mokytojai, nes ji laimėjo šį projektą ir pasidalino savo džiaugsmu su mumis. O toliau be jokių užuolankų tęsiu savo istoriją…


Atlikę daug sunkių darbų prieš kelionę, pagaliau mes visi – trys mokytojai ir keturi mokiniai – sėdėjome autobuse, kuris turėjo mus nuvežti į oro uostą. Visa mūsų grupė kelionės metu kartu linksmai leido laiką. Po skrydžio mus pasitiko mokytoja iš Italijos (projekto kuratorė) ir parodė kelią prie autobuso. Po pusvalandžio mes jau buvome Milano viešbutyje, kur turėjo apsistoti mokytojos. Tuomet labiausiai jaudinomės ir galvojom apie gyvenimą šeimose. Mūsų apmąstymus nutraukė į viešbučio holą suėję moksleiviai italai su savo šeimos nariais. Jie visi pasirodė esantys labai draugiški, su šypsenom veide. Netrukus mūsų laukė kelionė į būsimus mūsų namus. Kelionė iš naktinio miesto centro su gera roko muzika buvo puiki – lyg scena iš filmo. Laikas neprailgo – be puikios muzikos ir vaizdų taip pat buvo ir smagūs pašnekesiai apie pomėgius, laisvalaikį ir kitas aktualias temas…


Štai po kelių akimirkų išsiropštęs iš mašinos pamačiau namus, kuriuose apsistosiu. Įėjus į namus mus pasitiko likę šeimos nariai ir puikiai paruoštas vakarienės stalas. Pavalgę keliavome į savo kambarius, įsikūrėme (aš ir mano naujas draugas iš Rumunijos), o atidavęs dovanas nusiprausiau ir šokau į lovą ilsėtis. Laukė ankstyvas kėlimasis ir sunkus rytas…


Po pusryčių apsirengėme ir po kelionės mašina ir dviem autobusais išvydau kino mokyklą – ji vienintelė tokio tipo mokykla Europoje. Tai tikrai didelė mokykla, ji net turi spalvotas linijas, rodančias kelius į skirtingas klases. Keturias dienas turėjome pamokas įvairiose klasėse ir studijose. Bandėme filmuoti profesionaliomis kameromis, davėme interviu, įrašinėjome balsus studijoje ir mokėmės dirbti su filmų montavimo priemonėmis. Po pamokų su visa didele mūsų grupe pietavome mokyklos skaitykloje, o maistas buvo paruoštas ir patiekiamas mokinių, studijuojančių maisto gaminimo universitete. Žinoma, viskas buvo labai skanu ir visko buvo tiek daug, kad net nebetilpo į skrandį…


Vėliau skubėjome į metro, kuriuo keliavome į miesto senamiestį. Ekskursijose po miestą pamatėme nepaprasto grožio bažnyčias ir kitus pastatus, praeities amžių gatveles, puikiai atrodančias statulas bei nuostabius fontanus. Pirmąją dieną taip pat keliavome dviaukščiu autobusu po visą miestą – skambant klasikinei muzikai turėjome galimybę apžiūrėti likusį nakties miestą – senamiestį ir miesto centrą – bei juos palyginti. Sunku palyginti viduramžių katedras ir stiklo dangoraižius, nes bet kuriuo atveju jie atrodo mažų mažiausiai nuostabiai, didingai.


Vieną viešnagės dieną skyrėme kelionei ir išvykome į Mantują – muzikos ir menų miestą su renesanso architektūra. Miestas tikrai turi ką parodyti ir taip pat siūlo daug puikių vietų, kur galima paragauti puikių Itališkos virtuvės patiekalų – tiek pagarsėjusių visame pasaulyje, tiek ir regioninių, kuriais pasigardžiuoti galima tik čia. Šis miestas taip pat garsus ir tuo, jog čia vyko keletas scenų iš pjesės „Romeo ir Džuljeta“ – Mantujon buvo ištremtas Romeo…


Po dienos darbų mes trise, mokiniai iš skirtingų šalių mokyklų, bendravome tarpusavyje, žaidėme žaidimus, žiūrėjome filmus bei draugavome su gyvūnais. Taip pat lankiausi savo draugo tėčio vietiniame klube-bare, kur vietiniai priemiesčių gyventojai ilsisi po sunkių darbo dienų. Šiame bare kaskart skamba vis kitokia muzika. Štai vieną dieną klausiau puikios muzikos akustiniame vakare, o kitąkart atvykęs bandžiau judėti Lotynų Amerikos ritmais – čia vyko šokių vakarėlis su didžėjumi. Taip pat turėjau galimybę pažaisti stalo futbolą – ten jis gana populiarus, o visi Edo draugai – tikri profesionalai…


Po sunkių rytų, kai tekdavo keltis šeštą valandą, visa savaitė buvo tarytum sapnas. O sunkiausia buvo palikti naujus draugus ir atsisveikinti su italų šeimomis…


Grįždami daug juokėmės ir smagiai dainavome. Bet grįžę namo dar ilgai nepripratome prie savų namų, buvo sunku suprasti, kad čia jau ne Italija.


Mes visi gavome tikrai puikios filmų kūrimo ir anglų kalbos vartojimo patirties, bet nepaisant visko labiausiai pasiilgstame vaikinų ir merginų – naujų draugų, sutiktų kelionėje, ir nekantriai laukiame, kada vėl galėsime juos išvysti – pasveikinti atvykus į Lietuvą.


Štai ir viskas. Tai tik nedidelė kruopelytė įspūdžių, ir nemanau, jog skaitytumėt knygą, kurią galėčiau parašyti, su dideliu entuziazmu, bet tikiuosi, kad šis pasakojimas bent šiek tiek padėjo sukurti mūsų išvykos vaizdą ir, tikiuosi, patį puikiausią. O jeigu pasitaikytų galimybė jums, skaitytojai, ar jūsų vaikams dalyvauti šiame ar panašiame projekte – nepraleikite jos, nes esu tikras – nenusivilsite.


Teodoras Jucius

COMENIUS projektas – Lenkija


Gegužės 20-ą dieną aš ir dar trys Kalnėnų pagrindinės mokyklos mokiniai išskridome į Lenkiją. Tai buvo pirmas mano skrydis lėktuvu. Niekada nepamiršiu vaizdų, kuriuos mačiau skrisdama…


Oro uoste mus pasitiko Lenkijos mokyklos mokytojos. Tuomet autobusu važiavome iki viešbučio, kur mūsų jau laukė vaikai, pas kuriuos turėjome gyventi. Aš su turke Irem gyvenome pas atsakingą ir rūpestingą mergaitę – Martą. Jos šeima buvo labai draugiška ir gerai manimi rūpinosi.


Atmintyje išliko apsilankymas astronomo, matematiko ir ekonomisto Koperniko muziejuje. Čia buvo dauguma jo išradimų, kuriuos galėjau pati išbandyti. Taip pat aplankiau garsaus kompozitorius Šopeno muziejų. Galėjau pasiklausyti jo sukurtos muzikos ir sužinoti daugiau apie patį kompozitorių. Taip pat aplankėme Karališkuosius rūmus ir Varšuvos universiteto biblioteką.


Visi Lenkijoje sutikti žmonės buvo draugiški, ypač vaikai, pas kuriuos gyvenome. Jie kiekvieną vakarą suorganizuodavo susitikimą kavinėje ar picerijoje.


Keletą dienų mokytojai, atvykę iš Italijos, mus mokė kino ,,paslapčių“. Taip pat labai daug sužinojau apie kitas šalis, kurios dalyvauja COMENIUS projekte. Šios kelionės dėka praplėčiau savo anglų kalbos žinias ir daug sužinojau apie Lenkiją.


Labai gaila buvo palikti Martą, Irem ir Lenkiją. Laukiu kitų metų, kai į Lietuvą atskris vaikai iš Lenkijos, Italijos, Rumunijos ir Turkijos.


Aušrinė Jašmontaitė

Ištraukos iš vaikų rašinėlių anglų kalba

Eglė Laucevičiūtė


I can’t wait to see my friends when they arrive to Lithuania by Comenius project. I’m so happy that in our full of evil world I had the opportunity to take part in this project, which is partially changed my life. I have met people who will remain in my memory for a long time. I’m in love with this project, because it is very good for our English language training, we have the opportunity to get to know new people and the world. I have known the fact that people can be so tolerant.


Juratė Vertelytė


We had lessons at ‘Itsos Albe Steiner‘ school. It was so interesting, because it was different from our lessons. Cameras, green walls… All those things were new and thrilling, I wanted to try everything! And, of course, I did. We had an interview. In other lessons we learnt how to edit videos. When I saw the editing class, I was suprised, all the computers were Apples! Anyway, all the lessons were very useful and interesting.


Karolis Girdžiūnas


The next day we woke up at 7 a.m., and went to their school. There we were shown the traditional dances and costumes.


We went to the beach and had breakfast there. The food was delicious. Then we went to Olympus. A very tall mountain with the fire that doesn’t stop burning. We had a lot of fun there.


After that we went on a boat ride to see a sunken city. It was interesting to see a city under the water.


Selin’s dad even offered me to stay for 10 extra-days, he said he would buy me a ticket to fly back. But I had to refuse.


Teodoras Jucius


A new day started with traveling by car and two buses and lastly I saw the cinema school. It is really a big school with coloured lines on the floor which show the paths to different classes. Four days I had different lessons in studios and classes. We were taught to shoot a film with professional cameras, I got to know how to record the voice and how to work with movie manager (software), tips of microphones, their uses and much more about filming…


One of the day in Italy we had a trip to Mantuva – city of arts and music, Renaissance architecture. It offers lots to see. Also it is famous, because the love story ‘Romeo and Juliet’ by Shakespeare is based on the bloody history of the Gonzales family lived in the castle we visited here. All our group had really great time.


Goda Jokimčiūtė


On the same day her parents showed me their places of work. Her father has a vegetable factory and a gas station. Her mother – a pharmacy, named after my Turkish friend’s name.


I participated in Turkish biology lesson.


We went to the film’s lesson later. There, a teacher presented us the ‘stop-motion“ ’technology, that is used to create films or cartoons. Some time later, our Lithuanian team had a chance to work with this technology; it was a really great thing.


We saw Santa Clauses (St. Nicholas) grave and we stopped to have a rest on the Mediterranean sea’s beach, and even we swam in the Mediterranean Sea with all clothes. We visited Kumluca’s amusement park, Finike – the town of the orange trees (Kumluca is the town of the tomatoes).


The food in Turkey was very strange to me, but at the same time very tasty. Turkish people love white bread, tomatoes and lots of different vegetables,Turkish coffee and Turkish ’şiş kebap’.


Agnė Vindašiūtė


They are Muslims. It means girls have to wear scarves on the heads and long skirts or flat trousers. They have to pray five times a day, because it’s Islam religion.


Later they introduced me to their grandparents, aunts and uncles. I felt a little shy, because it was first time when I met unknown.


I liked the Turkish food. Of course, sometimes it wasn’t delicious, because it’s very different from our Lithuanian food. I liked Turkish buildings and religion.


Ieva Petkevičiūtė


Comenius project is one of the opportunities to see the world, meet a lot of different people or get acquainted with different traditions and culture.


After the first flight by plane, when it landed, in Turkey, I was scared and happy at the same time. Why? I didn’t know what was waiting for me, what I could hope, being 3000 km from home, I realized that everything was different and I understood: This chance may occur only once in my life!



12222 lankytojai aplankė iš viso 2 lankytojai aplankė šiandien